Geresnės neįgaliųjų komunikavimo galimybės pasitelkiant informacines technologijas Įgyvendinama

Lietuvai pirmaujant ES pagal elektroniniu būdu teikiamų viešųjų paslaugų skaičių, jų prieinamumas neįgaliesiems išlieka ribotas. Teisės aktuose yra nustatyti tik bendrieji Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos reikalavimai užtikrinantys asmenų su negalia teisę gauti informaciją, tačiau nėra aiškių metodinių nurodymų ir standartų, kaip praktikoje užtikrinti informacijos prieinamumą visiems skirtingą negalią turintiems asmenims. Viešųjų pirkimų įstatymas nenustato prievolės perkant informacijos teikimo, svetainių kūrimo, skaitmeninio, audiovizualinio turinio rengimo paslaugas užtikrinti, kad nuostata dėl galimybės naudotis neįgaliesiems būtų privaloma. Nėra užtikrinama, kad viešaisiais finansais sukuriamas internetu prieinamos informacijos turinys būtų prieinamas visiems negalią turintiems asmenims. Aplinkos prieinamumas neįgaliesiems visose gyvenimo srityse yra viena iš̌ pagrindinių jų savarankiškumo sąlygų̨. Dažniausiai aplinkos prieinamumas suprantamas siaurąja – fizinės aplinkos pritaikymo, prasme, tačiau informacinė aplinka (t. y. viešųjų paslaugų teikėjų teikiama informacija, paslaugos ir prekės) yra ne mažiau svarbi ir taip pat turi būti prieinama neįgaliesiems. Neprieinama fizinė ir informacinė aplinka apriboja neįgaliųjų galimybes gauti išsilavinimą, jų gebėjimą dalyvauti darbo rinkoje, visuomeniniame ir socialiniame gyvenime. Visa tai sąlygoja aukštą neįgaliųjų skurdo rizikos lygį ar socialinę atskirtį. Lietuva Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją (toliau – Konvencija) ratifikavo 2010 m. gegužės 27 d. Konvencija numato, kad Konvencijos Šalys, siekdamos, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Nors šalies teisės aktuose yra nustatyti bendrieji Konvencijos reikalavimai, užtikrinantys asmenų su negalia teisę gauti informaciją, tačiau nėra aiškių metodinių nurodymų ir standartų, kaip praktiškai užtikrinti informacijos prieinamumą neįgaliems asmenims. Mažiau nei 50 proc. neįgaliųjų asmenų turi skaitmeninei komunikacijai reikalingas priemones, todėl prieinamumas prie informacijos neįgaliesiems turi būti sprendžiamas ne tik užtikrinant informacijos prieinamumą, bet ir užtikrinant galimybę neįgaliesiems šią informaciją naudojant efektyviai komunikuoti. Lietuvos Respublikos socialinės pasaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje 2017 m. gyveno 241 861, 2018 m. – 230 609, 2019 m. – 236 000, 2020 m. – 229578, 2021 m. - 221335 negalią turinčių asmenų (apie 8 proc. bendro gyventojų skaičiaus Lietuvoje). Didžioji dalis neįgaliųjų yra darbingo amžiaus ir sudaro 66,6 proc. visų asmenų, turinčių negalią. Dažniausiai neįgaliais pripažįstami asmenys, sergantys vidaus ligomis ir turintys kitų sveikatos sutrikimų (53 proc.). Sunkiausią negalią dažniausiai lemia navikai, kraujotakos sistemos ligos ir psichikos bei elgesio sutrikimai. Konkrečios statistikos, kiek Lietuvoje yra asmenų turinčių klausos ir regos negalias nėra. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, regėjimo negalią turintys asmenys sudaro 4 proc., klausos – 3 proc. visų neįgaliųjų . Remiantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) kaupiama darbingumo lygio nustatymo statistika (duomenys apie naujai nustatytus ar naujai vertintus darbingumo lygius pagal sutrikimus), buvo nustatyta, kad asmenys su oficialiai užfiksuotais klausos sutrikimais sudaro 1,15% visų neįgaliųjų, su oficialiai užfiksuotais regos sutrikimais – 1,63%. Atskirai tokio sutrikimo kaip kognityvinė negalia NDNT neišskiria, todėl remiamasi psichikos ir kalbos sutrikimais. Remiantis pateiktais duomenimis, asmenys su psichikos ir kalbos sutrikimais (ši grupė apima asmenis su komunikaciniais ir (arba) kognityviniais sutrikimais) sudaro 8,8% visų neįgaliųjų. Darant prielaidą, kad panašus pasiskirstymas pagal negalios tipą yra ir visoje visuomenėje, galima teigti, kad šalyje yra apie 2545 asmenys su oficialiai užfiksuota klausos negalia, 3608 asmenys su regos negalia bei 19477 asmenys su psichikos ir kalbos sutrikimais (1 lentelė). Kadangi patikimų statistinių duomenų nėra, teikiant Projekto įgyvendinimo planą tikslinės grupės dydį skaičiuojame vidutinė abiejų informacijos šaltinių dydį. 1 lentelė. Asmenys negalia pagal sutrikimus 2017 m. 2018 m. 2019 m. 2020 m. 2021 m. Bendras asmenų su negalia skaičius 241861 230609 236000 229578 221335 Iš jų asmenys su klausos negalia (1,15% visų neįgaliųjų) 2781 2652 2714 2640 2545 Iš jų asmenys su regos sutrikimais (1,63% visų neįgaliųjų) 3942 3759 3847 3742 3608 Iš jų asmenys su psichikos ir kalbos sutrikimais (8,8% visų neįgaliųjų) 21284 20294 20768 20203 19477 Šaltinis: apskaičiuota, remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys apie bendrą neįgaliųjų skaičių ir NDNT (duomenys apie naujai nustatytus ar naujai vertintus darbingumo lygius pagal sutrikimus) duomenimis. Aukšta socialinė atskirtis vis dar yra pagrindinė šalies socialinės politikos problema. Sustainable Governance Indicators ataskaitos (toliau – SGI ataskaita) duomenimis , Lietuvos gyventojų skurdo ir socialinės atskirties rizikos lygis 2020 m. buvo 24,8 proc., kai tuo tarpu neįgaliųjų skurdo ir socialinės atskirties rizikos lygis siekė SGI vertinimu siekė 43 proc. Galima teigti, kad neįgaliųjų skurdo ir socialinės atskirties rizikos lygio atotrūkis Lietuvoje nuo visų gyventojų skurdo ir socialinės atskirties rizikos lygio sudaro apie 18 procentinių punktų. Net 65 procentai neįgaliųjų dėl aplinkos neprieinamumo patiria sunkumų savarankiškai gyvendami, naudodamiesi viešosiomis paslaugomis ir įsigydami prekes ar paslaugas , kadangi skatinant neįgaliųjų socialinę integraciją, pagrindinis dėmesys vis dar skiriamas fizinės aplinkos pritaikymui, tuo tarpu informacinės aplinkos pritaikymo neįgaliųjų poreikiams bei informacijos prieinamumo didinimo klausimai yra palikti nuošalyje. Paslaugų teikėjai bei privačios įmonės, teikiančios paslaugas visuomenei, neužtikrina informacijos prieinamumo neįgaliesiems. Teikiamu projektu siekiamą spręsti šias pagrindines problemas: 1.Ribotos asmenų su klausos negalia komunikavimo galimybės. Nepakanka viešai prieinamų IT sprendimų, skirtų geresnėms kurčiųjų komunikavimo galimybėms užtikrinti. Dėl savo negalios klausos negalią turintys asmenys susiduria su sunkumais komunikuojant su girdinčiaisiais realiuoju laiku, fiziškai nedalyvaujant vertėjui. 2. Ribotos asmenų su regos negalia galimybės naudotis kultūros ir viešosiomis paslaugomis, kadangi nėra viešai prieinamų IT sprendimų, skirtų aklųjų prieigai prie audiovizualinės informacijos užtikrinti. Dėl savo negalios regos negalią turintys asmenys neturi lygių galimybių dalyvauti socialiniame bei kultūriniame gyvenime ir būti jo dalimi, kadangi negali savarankiškai, be trečiųjų asmenų pagalbos naudotis audiovizualiniu kultūriniu (ir / arba moksliniu-šviečiamuoju) turiniu, tokiu kaip kino filmų, dokumentinių, mokomųjų / edukacinių filmų peržiūros (tiek kino teatrų salėse, tiek ir namų sąlygomis), teatro spektakliai ir kita. Teatro spektakliai, kino filmai, kitokio pobūdžio audiovizualiniai kūriniai akliesiems yra prieinami tik iš dalies. Jie gali tik klausytis aktorių dialogų ar monologų, patys savo jėgomis bandydami suprasti, įsivaizduoti, kas tuo metu vyksta scenoje ar kino ekrane. 3. Ribotos asmenų su komunikaciniais ir (arba) kognityviniais sutrikimais galimybės naudotis informacinėmis paslaugomis dėl jų nepakankamo aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis, skirtomis padėti šiai neįgaliųjų grupei komunikuoti bei suvokti gaunamą informaciją. Stokodami jų poreikiams pritaikytų techninės pagalbos priemonių, asmenys su komunikaciniais ir (arba) kognityviniais sutrikimais susiduria su gaunamos informacijos suvokimo, apdorojimo ir perteikimo problemomis, komunikavimo sunkumais. Nors Lietuva asmenis aprūpina tam tikromis komunikacijos priemonėmis (skirtomis asmens, turinčio judėjimo, intelekto ir kitų negalių, prarastoms dėmesio, verbalinės kalbos suvokimo, rašymo, skaitymo, bendravimo ir atminties funkcijoms kompensuoti), tačiau šių priemonių patenkinimo poreikis siekia tik 60 proc., nes dažnai šios priemonės brangiai kainuoja. Taip pat priemonės ar programinė įranga nėra adaptuotos Lietuvos rinkai (pvz., priemonės nėra adaptuotos lietuvių kalbai, o priemonių kūrėjams dėl mažos rinkos Lietuvoje to neapsimoka daryti). Pažymėtina, kad Europos Tarybos 2017-2023 m. strategijoje dėl negalios, valstybės narės yra skatinamos remti bei vystyti nebrangias pagalbines technologijas, priemones ir paslaugas, skirtas pašalinti esamas kliūtis. Informacijos neprieinamumas nesudaro prielaidų neįgaliesiems dalyvauti darbo rinkoje, bet ir naudotis prekėmis bei paslaugomis lygiai su visas visuomenės nariais, dėl informacijos trūkumo komunikacijos sutrikimų turintys asmenys patiria didesnį skurdą ir atskirtį. Sprendžiant aukščiau išvardintas problemas, projekto investicijomis bus siekiama didinti asmenų, turinčių jutimo (klausos, regos) negalią bei komunikacinių sutrikimų prieinamumą prie skaitmeninių paslaugų bei informacijos, užtikrinti didesnį šių asmenų savarankiškumą, o kartu užtikrinti šių asmenų teises ir nepriklausomumą nuo kitų asmenų pagalbos. Projektu prisidedama prie įgyvendinant 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos valstybės skaitmeninimo plėtros programos pažangos priemonės Nr. 05-002-01-07-09 „Didinti socialiai pažeidžiamų grupių skaitmeninius įgūdžius“ įgyvendinamo Nacionalinio pažangos plano uždavinio Nr. 1.7 „Skatinti valstybės skaitmeninimą“. Taip pat projektas prisidės prie šio 2021-2030 metų Nacionaliniame pažangos plane numatyto siektino 2 strateginio tikslo (tęsinys žr. rinkmenose).