Keramikės išsilavinimą turinti Jolita sako, kad mokykloje atsidūrė visiškai atsitiktinai. Mokytojo profesija jai visada atrodė tokia pat svarbi kaip gydytojo, todėl tiki, kad anksčiau ar vėliau keliai vis tiek būtų atvedę į švietimo sektorių. „Mano kurso draugai iš Vilniaus dailės akademijos nuomojosi studijas ir kūrė meno kūrinius, o aš pasukau į mokyklą. Pradinuko amžius yra vienas kertinių žmogaus gyvenime, todėl aš matau labai didelę prasmę būti jų mokytoja“, – apie savo pasirinkimą pasakoja 32 metų pradinių klasių mokytoja Jolita Kuzmenkovaitė-Bortiak.
6 metus Vilniaus dailės akademijoje keramiką studijavusi vilnietė po baigtų studijų ryžosi kardinaliems pokyčiams. Jauna moteris šypsosi prisiminusi, kad rimtą rašto darbą pirmą kartą ji rašė tik nusprendusi siekti pedagogo kvalifikacijos.
„Meno krypties studijos po 12-os klasės man buvo savotiška terapinė kelionė, kuri turėjo pabaigą. Įstojusi į Mykolo Romerio universitetą, aš supratau, kad menininkai truputėlį kitaip leidžia laiką negu akademikai – mes nerašėme tokių rimtų rašto darbų“, – savo nuostabą atsimena Jolita. „Pedagoginės krypties studijos man buvo tarsi naujas įkvėpimas. Tai buvo patyriminis laikas, kai galėjau perlipti į kitą barikados pusę – pati pabūti tuo pradinuku, suprasti, kaip jis jaučiasi ir ko iš tiesų jam reikia pamokų metu“, – sako moteris.
Karjera prasidėjo nuo darželio
Būdama Vilniaus dailės akademijos magistro studente, vilnietė prisimena ieškojusi darbo. Išsiuntusi savo gyvenimo aprašymą, netrukus gavo pasiūlymą viename sostinės darželyje dirbti auklėtojos asistente, o vėliau ir keramikos mokytoja.
„Bėgdama nuo darbo aptarnavimo sektoriuje, daržely atsidūriau visiškai atsitiktinai. Prisimenu tą gerą, pakylėtą jausmą, kurį jaučiau vesdama keramikos pamokėles 2-5 metų vaikams. Labai greitai atėjo supratimas, kad noriu dirbti su vaikais, noriu matyti, kaip jie auga, ir pati prie to prisidėti. Po kurio laiko supratau, kad darželis buvo ne man, todėl ilgai jame neužsibuvau. Priėmiau kvietimą ateiti dirbti į Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnaziją, kur pirmiausia mokiau priešmokyklinio amžiaus vaikus, o vėliau tapau pradinio ugdymo mokytoja“, – pasakoja Jolita.
Pasimatavusi pedagogo profesiją, jauna moteris nusprendė, kad tai jos kelias, kuriuo ji nori eiti, todėl netrukus įstojo į Mykolo Romerio universitetą, kur įgijo pedagogo kvalifikaciją.
„Labai greitai išsigryninau kryptį, kad noriu dirbti su pradinukais. Šio amžiaus vaikai yra tarsi kempinės: jie sugeria linksmus dienos įspūdžius mokykloje, bet tuo pačiu tai pats jautriausias amžius ir trauminėms patirtims. Šį tarpsnį suaugęs žmogus jau prisimena – į atmintį įsirėžia, ką pasakė mokytoja, kaip kalbėjo, ar drąsino ir gyrė, ar neįvertino ir nepastebėjo. Šiame etape klojami pamatai paauglystei ar net brandai, todėl man labai smagu matyti ir padėti augti bei formuotis asmenybėms“, – sako pradinių klasių mokytoja.
Teoriją pritaikydavo praktiškai
Pasinaudodama projekto „Tęsk“ galimybėmis, Jolita pasirinko pradinio ir priešmokyklinio ugdymo studijas Vilniaus kolegijoje (VIKO), kurios davė kur kas daugiau naudos nei ji tikėjosi. Paskaitų metu išgirstus metodus jauna mokytoja iškart pritaikydavo ir išbandydavo su savo mokiniais praktiškai. Anot jos, paskaitos buvo tarsi supervizijos jau dirbantiems ir besimokantiems pedagogams.
„Būdavo taip, kad išklausau teorijos, man nelabai aišku, bet nueinu į mokyklą ir „bam!“ ta teorija suskamba ir aš suprantu, ką man ten pasakojo šeštadienį per paskaitas. Labiausiai patiko, kad, būdami studentais, mes turėjome puikią progą pabūti ir pačiais pradinukais, suprasti, kaip jaučiasi tie maži žmogučiai, kuriems nuolat kišamos vis naujos, kartais nuobodžios užduotys. Pavyzdžiui, per fizinio lavinimo paskaitas mes žaidėme estafetes bei kitus judriuosius žaidimus ir čia pat rašėme užrašus. Per lietuvių kalbos paskaitas rašėme dailyraščiu, o per menų studijas grojome pianinu“, – apie paskaitas VIKO pasakoja J. Kuzmenkovaitė-Bortiak.
Anot jos, pusantrų metų trukusios papildomos kvalifikacijos studijos iš esmės pakeitė jos požiūrį į vaikus ir jų lavinimo metodus.
„Dailės pamoka gali būti kančia vaikui, kai jis atsisėda ir pagal duotą pavyzdį bando nupiešti, pavyzdžiui, paukštį, arba ta pati dailės pamoka gali būti kaip terapinis laikas. Per paskaitas mums vedė dailės terapiją ir leido suprasti, kad į šią pamoką galima pasižiūrėti visai kitaip. Jei skambant ramiai muzikai su vaikais pamokos metu nagrinėsime, iš ko sudarytos spalvos, tokią patirtį vaikas norės kartoti vėl ir vėl“, – sako vilnietė.
Visą gyvenimą mokytoja nebus
Šio rugsėjo Jolita laukia su didesniu jauduliu nei paprastai – dvejus metus buvusi vaiko priežiūros atostogose, ji vėl sugrįš į mokyklą. Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje jos lauks trečiokai. Kaip juokauja pašnekovė, į darbus ji sugrįš su gerokai pasikeitusiu požiūriu į vaikus.
„Kartais galvoju, kad tikrai mano lūkesčiai tėvams buvo per dideli. Dabar, kai pati esu mama, suprantu, kad ne viską įmanoma sukontroliuoti. O kalbant apie ateitį, manau, kad šio darbo iki pensijos negalėsiu dirbti. Kol mokytojas mėgaujasi savo darbu, savo darbo vaisiais, tol toje klasėje mokiniams bus gera ir malonu būti. Šiuo metu aš džiaugiuosi, kad galiu būti augančių žmonių akiratyje, kad gebu valdyti klasę. Bet taip pat žinau, kad šį darbą gali dirbti tik stiprios emocinės sveikatos žmogus. Kartą viena išmintinga moteris yra pasakiusi, kad stebėdama mane dirbančią lauko klasėje, pastebėjo, jog esu ir grėsmingas liūtas, ir švelnus drugelis vienu metu. Manau, kad tai reikalauja daug emocinio raštingumo“, – prisipažįsta J. Kuzmenkovaitė-Bortiak.
Anot jos, kai jausis viską atidavus, greičiausiai keliaus dėstyti dailės ir su vaikais tapyti natiurmortų, tačiau kol kas mėgaujasi atrastu pašaukimu būti pradinukų mokytoja.
Įgyvendindama projektą „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ Nacionalinė švietimo agentūra 2024-aisiais į mokomojo dalyko ar pedagoginės specializacijos modulio studijas pakvies daugiau nei 1000 Lietuvos pedagogų ir pagalbos mokiniui specialistų. Jų studijos bus finansuojamos Europos socialinio fondo + ir Europos Sąjungos bendrojo finansavimo lėšomis, tad papildomai nekainuos. Projektas „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ vykdomas pagal 2021–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos švietimo plėtros programos pažangos priemonę „Pirmiausia – mokytojas“.
Nacionalinės švietimo agentūros informacija