20 metų Jūratė dirbo rinkodaros ir miesto renginių organizavimo specialiste. Darbas iki išnaktų, neskaičiuojant nei darbo valandų, nei savo jėgų, jaunam žmogui atrodė įprastas gyvenimo būdas. Trečio vaiko gimimas ir suvokimas, kad darbdaviai ne itin nori į penktą dešimtmetį įkopusių rinkodaros specialistų, apvertė vilnietės gyvenimą aukštyn kojomis. Šiandien ji VGTU licėjuje dirba pradinių klasių mokytoja ir šypsosi prisimindama, jog atėjo tik dviem savaitėms pavaduoti sergančios mokytojos. Nejučia prabėgo jau visi 8 metai.
Šį rudenį Jūratė Budrienė savo klasėje laukia pirmokų. Nors į mokyklą ji atėjo su nusistatymu, kad daugiau nebesimokys ir tikrai ilgai nedirbs pedagoginio darbo, tačiau kategoriškumas išnyko kartu su supratimu, jog mokykloje į viską galima žiūrėti kūrybiškai.
„Pavaduodama sergančią mokytoją pamačiau, kiek daug čia erdvės laisvei ir kūrybai. Mes su vaikais sugalvojame vis naujus savo rytinius ritualus – kas sakė, kad negalima pasisveikinant repuoti? Bet labiausiai šiame darbe žavi pasikeitęs mano požiūris į vaikus ir supratimas, kad ne mes juos mokome, o jie yra didžiausi mūsų mokytojai. Kaskart atrasdama tinkamą raktą į uždaresnio ar sudėtingesnio vaiko širdį, aš pati paaugu kaip žmogus ir išmokstu kažko naujo“, – patirtimi dalinasi VGTU licėjaus mokytoja.
Viską pakeitė vienas prašymas
Darbą mokykloje Jūratė pasirinko iš praktinių paskatų. Trečiam vaikui pradėjus lankyti darželį, vilnietė prisimena ieškojusi laikino sprendimo, kur nereikėtų dirbti iki išnaktų ir ji galėtų laiku pasiimti visas atžalas iš ugdymo įstaigų.
„Vienoje pradinėje mokykloje įsidarbinau pailgintos grupės mokytoja – darbas buvo nuo 13 iki 18 valandos. Tai puikus variantas auginant tris vaikus. Kitą vertus, būkime atviri – rinkodaros ir renginių specialistų visi nori jaunų ir kai tau jau yra 40 plius, darbdavys siunčia visus ženklus, kad gal jau laikas užleisti savo vietą jaunesniems“, – atvirauja vilnietė.
Po metų J. Budrienė įsidarbino VGTU licėjuje – čia ji taip pat tikėjosi būti pailgintos grupės mokytoja, tačiau netikėtas direktorės prašymas kelias savaites pavaduoti pradinių klasių mokytoją pasuko jos karjeros kelią neplanuota linkme.
„Labai greitai sugriuvo mano nuostata, kad tai neįdomus ir monotoniškas darbas. Žvelgiant plačiau, pradinio ugdymo mokytojas – tai žmogus, kuris labai svarbus vaiko gyvenime, jis formuoja mažo žmogaus sampratą apie draugus, mokyklą ir turi daug įtakos jo pasirinkimuose“, – apie savo apsisprendimą dirbti pedagoginį darbą pasakoja pašnekovė.
Mokytoja su keturiais diplomais
Aštuonerius metus pradinių klasių mokytoja dirbanti Jūratė turi net 4 diplomus – pirmoji jos specialybė įgyta Vilniaus konservatorijoje, kur ji baigė etninės kultūros pedagogiką. Vėliau sekė istorijos bei socialinių mokslų pedagogikos studijos. 2018 metais pagal projektą „Tęsk“ Vilniaus kolegijoje (VIKO) baigtas pradinio ugdymo pedagogikos studijas ji atsimena kaip vienas įdomiausių.
„Su kokiu užsidegimu aš laukdavau naujų paskaitų, kai vėl galėsiu sužinoti kažką naujo. Viskas buvo dėstoma paprastai, bet šiuolaikiškai. Mane domino naujausi mokymo metodai, kokiais būdais galima sudominti vaikus. Labiausiai patiko tai, kad viską iškart galėdavau savo klasėje pritaikyti praktiškai. Žinoma, buvo naktų, kai baigiamąjį darbą rašiau iki 3 nakties, o 6 valandą vėl keldavausi į darbus, bet tas etapas juk labai laikinas“, – apie 1,5 metų trukusias studijas pasakoja J. Budrienė.
Save ji laiko netradicine mokytoja, kuri mėgsta ne tik sukeisti mokymosi programos eiliškumą, bet ir nuolat ieško būdų, kuo nustebinti savo mokinius, ar kaip paįvairinti pamoką. Anot jos, studijos praplėtė suvokimą, kad vaikai gali būti ir kitokie – jei jis, pavyzdžiui, turi motorikos sutrikimų, jo niekaip neišmokysi kirpti žirklėmis.
„Anksčiau lipdavau per save bandydama padaryti neįmanomus dalykus. Atsimenu klasėje buvo viena mergaitė, kuri turėjo elgesio ir emocijų sutrikimą. Ji su skara sėdėdavo po stalu ir vieną dieną pavirsdavo gėle, kitą dieną – princese, kiškiu ar lapute. Iš pradžių tai labai glumino ir mane, ir bendraklasius. Kai įsijaučiau į jos būseną, pati pradėjau iš namų neštis skaras ir jomis keistis, vadinti ją tuo, kuo ji tą dieną norėdavo būti, įvyko stebuklas – mergaitė pradėjo ir rašyti, ir skaityti, ir kartu dirbti klasėje. Išmokau vaikus priimti tokius, kokie jie yra, o sudėtingose situacijose nurimti. Reikia daug pastangų, bet tokios patirtys labai augina“, – apie savo atradimus dirbant pedagoginį darbą pasakoja J. Budrienė.
Galimybė studijuoti nuo šio rudens
VGTU licėjuje dirbanti Jūratė dažnai mėgsta akcentuoti, kad vaikai yra geriausi mūsų mokytojai, iš vidaus laužantys nusistovėjusias nuostatas ir praplečiantys mūsų galimybių ribas.
„Mes, suaugusieji, dažnai manome viską jau mokantys ir kad tai, ką mokame, yra teisinga. Jei pieva yra žalia, tai ji žalia, jokiu būdu ne mėlyna. Bet ar tikrai negali būti kitaip? Kaip smagu yra išsilaisvinti ir mąstyti plačiau. Tiek vaikai, tiek studijos labai praplečia tavo mąstymo lauką. Tad jei kažkam kirba bent menkiausia mintis nuo rudens studijuoti, eikite net nedvejodami“, – drąsina VGTU licėjuje pradinių klasių mokytoja dirbanti Jūratė Budrienė.
Įgyvendindama projektą „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ Nacionalinė švietimo agentūra 2024-aisiais į mokomojo dalyko ar pedagoginės specializacijos modulio studijas pakvies daugiau nei 1000 Lietuvos pedagogų ir pagalbos mokiniui specialistų. Jų studijos bus finansuojamos Europos socialinio fondo + ir Europos Sąjungos bendrojo finansavimo lėšomis, tad papildomai nekainuos. Projektas „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ vykdomas pagal 2021–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos švietimo plėtros programos pažangos priemonę „Pirmiausia – mokytojas“.
Nacionalinės švietimo agentūros informacija