10 metų – tiek Monika skyrė ieškojimams, kol galiausiai priėmė pasiūlymą išbandyti save dirbant mokykloje. Nupūtusi dulkes nuo ilgai stalčiuje gulėjusio pedagogikos diplomo, vilnietė įsidarbino specifinėje mokykloje, kurioje ugdomi tik specialiųjų poreikių vaikai. Dabar ji dirba pradinių klasių mokytoja ir sako esanti rami, kad pagaliau atrado darbą, kurį norės dirbti iki pensijos. „Vaikai kasryt dėl manęs keliasi iš lovos ir man tai yra kur kas svarbiau už gerą algą mėnesio gale“, – pokalbį pradeda trejus metus Vilniaus Šilo ugdymo centre dirbanti Monika Miknevičiūtė.
Tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete istorijos pedagogikos studijas baigusi jauna moteris juokavo, kad į mokyklą eis dirbti tik sulaukusi 30 metų. Dešimčiai metų diplomą padėjusi į stalčių, vilnietė prisimena ilgas savo pašaukimo paieškas grožio, aptarnavimo bei kūrybos srityse.
„Keičiau darbus ir sritis, bandžiau suprasti, kur ta mano vieta. Tačiau niekur nerealizavau savęs taip, kaip aš norėjau. Kur benueidavau, ilgainiui kildavo tas pats klausimas – ar tikrai čia mano vieta? Būdavo – ateini, atidirbi ir išeini. Mokytojo darbe viskas kitaip – čia yra ilgalaikis tikslas, supranti, vardan ko tai darai, ypač dirbant su specialiųjų poreikių vaikais. Kai atrandi raktą į jų širdis, užsimezga labai gilus ryšys. Jis traukia tave iš lovos kiekvieną dieną eiti į darbą ir ne dėl to, kad tau reikia, o dėl to, kad tau patinka ir jautiesi reikalingas“, – savo patirtimi dalinasi mokytoja M. Miknevičiūtė.
Pradžia nebuvo lengva
Savo auklėtinius pradinių klasių mokytoja švelniai vadina nuostabiais „perliukais“ ir prisipažįsta, jog pradžia nebuvo lengva. Jos klasėje mokosi 9 specialiųjų poreikių mokiniai – visi jie skirtingų gabumų ir su kiekvienu reikėjo surasti būdą, kaip sukurti ryšį.
„Neslėpsiu, iš pradžių man buvo šokas, bet aš pabandžiau eiti per ryšio sukūrimą su kiekvienu vaiku skirtingais būdais – vienam patinka, kad tu pasėdi šalia, kitam reikia, kad tu su juo pabėgiotum lauke. Jei specialių poreikių turintis vaikas nejaučia ryšio su mokytoju, jie gali išvis atsisakyti eiti į mokyklą, atsisakyti dalyvauti veiklose, nes jiems tai kelia stresą arba nepasitikėjimą. Visų mano 9 vaikų tėvai juokiasi, kad jie jau sekmadienį stovi su kuprine prie durų ir laukia, kada eis į mokyklą. Man tai yra didžiausias įvertinimas ir žinia, jog dabar aš tikrai esu savo kely“, – šypsosi savo pašaukimą atradusi M. Miknevičiūtė.
Moteris teigia sąmoningai pasirinkusi darbą su specialiųjų poreikių vaikais, kurie nėra integruojami į bendrojo lavinimo mokyklas. Nuo darbo įprastoje mokykloje labiausiai ją baidė buvusių kursiokų patirtis – daug popierizmo, didelės klasės ir įnoringi moksleivių tėvai.
„Stebėjau kolegas, kurie užspausti sistemos, vis didėjančių reikalavimų ir savotiškų nesibaigiančių lenktynių. Aš asmeniškai didesnę prasmę matau dirbdama su specialiųjų poreikių vaikais – man kur kas didesnis džiaugsmas per 4 metus su jais pasiekti mažą žingsnelį, negu matyti staigų pažymiais įvertintą rezultatą“, – sako pradinių klasių mokytoja.
Reikėjo papildomų studijų
Pasiūlymo dirbti mokykloje M. Miknevičiūtė sulaukė iš kolegos, kuris žinojo jos nusistatymą, kad į švietimo sektorių grįš tik sulaukusi 30 metų. Palikusi darbą aptarnavimo srity, iš pradžių Vilniaus Šilo ugdymo centre ji įsidarbino auklėtoja, o po metų sulaukė pasiūlymo toje pačioje mokykloje išbandyti save mokytojos rolėje. Norėdama dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, ji turėjo įgyti papildomą dalykinę specializaciją, todėl Vytauto Didžiojo universitete (VDU) baigė pusantrų metų trukusias, „Tęsk“ projekto lėšomis finansuotas specialiosios pedagogikos modulio studijas.
„Praktiką aš gavau eksperimentavimo būdu – juk niekas nepasakė kaip dirbti, kaip spręsti įvairias kylančias situacijas. Studijos sudėjo tvirtus pamatus, praplėtė matymo lauką, dabar žinau, kaip kiekviena negalia gali pasireikšti, kaip su ja dirbti, ką daryti. Man labai patiko, kad paskaitas vedė ne tik teoretikai, bet ir praktikai, kurie patys dirba mokykloje ir gali duoti konkrečių patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Labai svarbu buvo ir tai, kad paskaitų tvarkaraštis buvo sudėliotas taip, kad paskaitas galėtų lankyti dirbantys žmonės. Paskaitos vyko penktadieniais ir šeštadieniais“, – pasakoja prieš metus studijas baigusi vilnietė.
Svarbiausia – nebijoti klysti
Bendraudama su draugais ir artimaisiais, M. Miknevičiūtė juokauja, kad pagaliau rado darbą, kurio tikrai nenori keisti, kuriame mato prasmę ir gali visiškai realizuoti save.
„Mano patirtis kiek kitokia nei tų, kurie dirba bendrojo lavinimo mokyklose ir klasėje turi mokinių ir su spec. poreikiais. Būkim atviri – mokytojų padėjėjų nėra tiek, kiek reikia, o perduoti žinias vis tiek kažkaip reikia ir vieniems, ir kitiems. Šiuo atveju, 9 mano „perliukai“ dabar yra kaip vienas kumštis, tačiau iki tokio rezultato reikėjo padirbėti. Pastebėjau, kad vyresnio amžiaus žmonės labai bijo klysti. O šiame darbe svarbiausias dalykas yra nebijoti klysti, nes dažnai tai, ką darai, pavyksta iš penkto, o kartais tik iš septinto karto“, – apie darbą su specialiųjų poreikių vaikais pasakoja pradinių klasių mokytoja.
Įgyvendindama projektą „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ Nacionalinė švietimo agentūra 2024-aisiais į mokomojo dalyko ar pedagoginės specializacijos modulio studijas pakvies daugiau nei 1000 Lietuvos pedagogų ir pagalbos mokiniui specialistų. Jų studijos bus finansuojamos Europos socialinio fondo + ir Europos Sąjungos bendrojo finansavimo lėšomis, tad papildomai nekainuos. Projektas „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ vykdomas pagal 2021–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos švietimo plėtros programos pažangos priemonę „Pirmiausia – mokytojas“.
Nacionalinės švietimo agentūros informacija