Pedagogų profesinis tobulėjimas grindžiamas įvairiais mokymosi keliais ir būdais: dalyvavimu akredituotose kvalifikacijos tobulinimo programose, savišvieta, dalyvavimu švietimo įstaigų metodinėse veiklose, bendruomeniniuose profesiniuose tinkluose, studijomis aukštosiose mokyklose. Mokytojams suteikiama teisė per mokslo metus skirti ne mažiau kaip penkias dienas kvalifikacijai tobulinti, o turinį pedagogai renkasi pagal asmeninius ar institucijos nustatytus poreikius. Vadovaujantis Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcija, profesinis augimas grindžiamas įsivertinimo, gerosios praktikos sklaidos, motyvacijos ir subsidiarumo principais. Remiantis Pedagogų rengimo reglamentu, Pedagogo profesinis tobulėjimas ir augimas vyksta visą jo aktyvios profesinės veiklos laiką, pradedamas pedagoginės stažuotės metu, įtvirtinant kompetencijas, įgytas aukštojoje mokykloje, ir tęsiamas plėtojant tiek horizontaliąją, tiek vertikaliąją profesinę karjerą. Pradėjęs profesinę karjerą pedagogas privalo plėtoti ir gilinti profesines kompetencijas pasirinkdamas profesinio augimo būdus: 1. Studijuoti aukštojoje mokykloje atskirus mokomojo dalyko ar pedagoginės specializacijos modulio dalykus įgydamas kito mokomojo dalyko ar pedagoginės specializacijos kompetencijų, kurias pripažinus aukštojoje mokykloje įgytų teisę mokyti kitą mokomąjį dalyką ar užsiimti pedagogine veikla pagal kitą specializaciją; 2. Studijuoti pagal studijų programą dalyko ar pedagoginės specializacijos modulį aukštojoje mokykloje įgydamas kito mokomojo dalyko ar pedagoginės specializacijos ar kitų ugdymo mokslo studijų krypčių grupės studijų programose suteikiamų kompetencijų, kurias studijų pažymėjime aukštoji mokykla įvertintų kaip pakankamas mokyti kitą mokomąjį dalyką ar užsiimti pedagogine veikla pagal kitą specializaciją; 3. Tobulinti bendrąsias ir specialiąsias kompetencijas savišvietos būdu ar dalyvaudamas švietimo įstaigos, kaip besimokančios bendruomenės, veikloje, neformaliose kompetencijų tobulinimo programose, siekdamas aukštesnio kompetencijų lygmens. Remiantis Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcija pedagogų kvalifikacijos tobulinimo samprata grindžiama šiais principais: 4. įsivertinimo – pedagogas turi suprasti, kas jo veikloje yra tobulintina, kokių žinių, gebėjimų, įgūdžių stoka bei kokios nuostatos ir požiūriai tai lemia; 5. geriausios praktikos – pedagogas turi perimti geriausias ugdymo praktikas, kurios daugeliu atvejų randasi ir tinkamai suvokiamos autentiškoje pedagoginės veiklos aplinkoje (švietimo įstaigoje ir kitose vietose, kur organizuojamas ugdymo procesas), todėl joje sutelktina didelė kvalifikacijos tobulinimo veiklų dalis; 6. motyvacijos – pedagogas turi turėti vidinę vertybinę nuostatą ir būti išoriškai motyvuojamas nuolatos tobulinti savo veiklą; 7. subsidiarumo – pedagogas ir švietimo įstaiga yra pagrindiniai subjektai, kartu pasirenkantys profesinio tobulinimosi sritis ir formas. Nuolatinis mokymasis ir švietimas tampa vis reikšmingesne kiekvienos visuomenės tolygios socialinės-ekonominės plėtros sąlyga. Akivaizdu, kad švietimo kokybę laiduoja nuolatinis pedagogų profesinis tobulėjimas. Nacionalinėje Lietuvos įgūdžių strategijoje investicija į pedagogų kompetencijas įvardijama vienu iš švietimo kokybės garantų (OECD, 2021). Pripažindamos, kad egzistuojantys tradiciniai pedagogų profesinio tobulinimo(si) būdai ne visada sudaro sąlygas transformuojančiam mokymuisi vykti (t. y. elgsenos, įsitikinimų bei vertybių kaitai, be kurių neįmanoma sėkminga švietimo sistemos kaita (Bulajeva, 2018), Europos šalys pertvarko pedagogų tobulinimo sistemas ir procesus. Lietuva taip pat ieško būdų, kaip sukurti veiksmingą pedagogų profesinių kompetencijų tobulinimo sistemą. Pedagogų veiklos įsivertinimas Lietuvoje reglamentuojamas keliuose strateginiuose dokumentuose, tačiau šiuo metu nėra vieningos praktinės sistemos, kuri užtikrintų nuoseklų ir standartizuotą įsivertinimo procesą. Pedagogo profesijos kompetencijų apraše (patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2021-11-12 įsakymu Nr. V-1948) pabrėžiama, kad savianalizė ir profesinių kompetencijų planavimas yra neatsiejama pedagogo profesinės veiklos dalis – pedagogas turi gebėti reflektuoti savo veiklą, identifikuoti pažangą ir tobulintinas sritis. Tačiau pats dokumentas nenumato konkretaus skaitmeninio ar metodologinio instrumento, kuris leistų sistemingai fiksuoti, vertinti ir lyginti įsivertinimo rezultatus, o tai palieka procesą priklausomą nuo skirtingų įstaigų praktikų ir individualių pedagogo interpretacijų. Nacionaliniu lygmeniu įsivertinimas taip pat susietas su kvalifikacinėmis kategorijomis ir atestacijos procesu. Atestacijai pedagogai privalo pateikti savo veiklos aprašus, refleksijas, ataskaitas ir kitą įsivertinimo medžiagą, tačiau šiuo metu visa tai rengiama skirtingais formatais, nėra vieningų duomenų šaltinių arba centralizuotos sistemos, kuri užtikrintų objektyvų, duomenimis grįstą įsivertinimo procesą. Šiuo metu nėra integruoto mechanizmo, leidžiančio automatiškai apjungti duomenis iš švietimo registrų, mokinių pasiekimų analizės ar kitų sistemų. Tai rodo, kad įsivertinimas šiuo metu atliekamas fragmentiškai – naudojant skirtingus įrankius, skirtingus duomenų šaltinius ir nevienodą metodinį pagrindą, todėl šalyje neturima centralizuotos aplinkos, kuri užtikrintų vienodą pedagogų įsivertinimo kokybę. Siekiant tinkamai įvertinti pedagogų ir pagalbos mokiniui specialistų (toliau – PPMS) veiklą, kompetencijas, identifikuoti problemas ir trūkumus, nustatyti tobulinimo tendencijas būtina vienoje vietoje kaupti analizei bei vertinimui būtinus duomenis, t.y. PPMS sukurti į(si)vertinimo modelį ir įrankį, duomenis papildyti kitose informacinėse sistemose ir registruose kaupiama informacija bei pritaikyti analitinius modelius ir naujausius šiuolaikinius inovatyvius dirbtinio intelekto sprendimus. PPMS į(si)vertinimui pedagogai skiria per metus iki 10 val. 2025 metais Lietuvoje dirbo 30063 pedagogai, kurie vidutiniškai per metus skirdavo 155290 darbo valandų. Pagrindinė projektu sprendžiama problema – nėra sukurtas pedagogų ir pagalbos mokiniui specialistų veiklos ir kompetencijų į(si)vertinimo įrankis (toliau – PVII), dėl ko PPMS patiria ypatingai dideles laiko sąnaudas į(si)vertinimo procesuose. Pagrindinės priežastys: 1. Nėra sukurtas pedagogų ir pagalbos mokiniui specialistų veiklos ir kompetencijų į(si)vertinimo įrankis: 1.1. Nėra sukurta aplinka, kurioje pedagogai gali įsivertinti veiklos kokybę, profesinį tobulėjimą ir poveikį mokinių ugdymui. 1.2. Nėra sukurtas modernus, patrauklus ir poreikius atitinkantis PVII. 1.3. PVII naudojamos (arba visai nenaudojamos) veikloje taikomos metodikos. 2. Nėra centralizuotos Nacionalinės Švietimo agentūros (toliau – NŠA) technologinės duomenų mainų platformos, užtikrinančios duomenų surinkimą, kaupimą ir analizę vienoje vietoje: 2.1. Nėra duomenų mainų platformos, integruojančios tarpusavyje visus NŠA tvarkomose informacinėse sistemose (toliau – IS) kaupiamus duomenis, kurie būtų panaudoti PVII, tiek duomenų analitikai ir dirbtinio intelekto sprendimų sukūrimui. 2.2. NŠA tvarkomi registrai yra technologiškai pasenę, neatitinka šiuolaikinių saugos reikalavimų, todėl būtinas jų modernizavimas, siekiant užtikrinti nuolatinį reikiamų duomenų gavimą ir analizę. 2.3. NŠA IS ir registrai pasiekiami jungiantis atskirais prisijungimo būdais nenaudojant bendros autentifikacijos sistemos SSO.